• Nerijos politinė ekologija

2023 m. lapkričio 21 d., nuo 14 val.
ir 2023 m. lapkričio 22 d., visą dieną
Vaikų miško paviljone

2125 Campo Tana, Castello, Venecija
(priešais įėjimą į Arsenalą)

Paskutinę Architektūros bienalės savaitę Vaikų miško paviljone bus rodomi trumpametražiai filmai-esė, sukurti pagal architektūros studijų programos projektą „Nerijos politinė ekologija“, kuriam vadovavo prof. dr. Ines Weizman ir Christina Condak iš Vienos dailės akademijos. 

Kuršių neriją Baltijos jūros pakrantėje, kuri priklauso Rusijai ir Lietuvai, atpažįstame iš aukštų smėlio kopų, pušynų ir atostogoms kviečiančių kurortinių miestelių. Tačiau už šio siauro ir tarytum nepaliesto kraštovaizdžio slepiasi gili žmogiškos intervencijos istorija. Nerijos gamta buvo politizuota statant paminklus, nuorodas, sodinant sodus, tiesiant kelius ir statant pasienio punktus taip beveik visiškai pakeičiant geologinę ir biologinę vietovės sandarą. XIX amžiaus pabaigoje, kai ši vietovė tapo Prūsijos / Vokietijos imperijos dalimi, buvo pradėtas didžiulis miško sodinimo projektas, kuriuo buvo siekiama kolonizuoti žemę ir drauge sutramdyti judančių kopų ir smėlio audrų dinamiką. Pirmojo pasaulinio karo metais garsiosios nerijos aukštosios kopos netgi buvo naudojamos kaip kariniai mokymo taikiniai bombardavimui iš jūros. Deja, Antrojo pasaulinio karo istorijos ir šių dienų pasienio karo veiksmai, susiję su karu Ukrainoje, įskaitant migrantų bauginimą visame Baltijos regione, yra tampriai susiję.

„Nerijos politinės ekologijos“ projektas siekė ištirti kokį poveikį ginčai dėl nacionalinių sienų vykę karinių okupacijų ir besikeičiančių politinių režimų metu turėjo svarbiai, tačiau pažeidžiamai ekosistemai, unikaliai jungiančiai Baltijos regiono kultūros istoriją ir gyvenimo formas. Juo buvo siekiama ištirti ir papasakoti unikalias istorijas, įsipainiojusias į dinamišką miškų, kopų, žemės ūkio, architektūros ir meno kolonijų kraštovaizdį. Ekskursija į Vilniaus dailės akademijos Nidos meno koloniją, esančią Kuršių nerijos nacionaliniame parke Lietuvoje (2023 m. kovo mėn.), buvo labai svarbi projekto dalis. Projektas apėmė archyvinius ir žiniasklaidos tyrimus, dokumentaciją, filmų kūrimą ir kartografavimą. Jie buvo pristatyti projekto parodoje, kurioje buvo eksponuojami tyrimų scenarijai ir trumpi dokumentiniai filmai-esė.

Christian Reinecke + Sebastian Seib, Drawing the Curonian Spit, 17:38 min
Dana Radzhibaeva, A Time to Keep in Schwarzort, 09:20 min
Axel Strotmeier, Deruny in Nida, 16:01 min
Alexander Groiss, An Assessment of the Policy of Conservation on the Curonian Spit, 09:13 min
Roxane Seckauer, Haute Volée, 08:30 min
Martin Sturz, Passport Control, 06:43 and 08:33 min
Helen Andres + Clara Rummer, Potemkin Coastline, 09:24 min
Martin Eichler, Talent Keyhole, 12:30 min

Ačiū kviestiniams projekto apžvalgos kritikams: VDA Nidos meno kolonijos direktorei Egijai Inzulei, Institut für Kunst und Kulturwissenschaften kuratoriui ir kritikui dr. Andreas Spiegl, rašytojui ir vienam iš Dokumentinės architektūros centro įkūrėjų Fred Heinemann, architektui Jurgiui Gečiui (Viena) ir fotografei / architektei dr. Gili Merin (Viena).

Taip pat ačiū Vaikų miško paviljono 18-ojoje tarptautinėje architektūros parodoje, La Biennale di Venezia 2023 kuratoriams: Jurgai Daubaraitei, Egijai Inzulei ir Jonui Žukauskui.

Grįžti į pradinį puslapį